Kedų istorijos

Vieni svarbiausių kedų ne tik Nike, bet ir visos sportinės avalynės istorijoje.

Septyniasdešimtųjų viduryje, NASA inžinierius Marion Franklin Rudy (Frank Rudy), atradęs būdą kaip dujas patalpinti guminėje talpoje, keliavo po sportinės avalynės kompanijas ir joms pristatinėjo savo išradimą. Šio išradimo esmė - tai lyg automobilio padanga, kuri pripildyta oro ir dėl šios priežasties automobilis gali važiuoti vientisiau nejaučiant grindinio nelygumų. Taigi jis tikėdamas jog padangos principas galėtų būti panaudotas ir batų paduose, manė kad tai pamatys ir sportinės avalynės gamintojai. Visgi ne viskas buvo taip paprasta.

Nors Frank aplankė ne vieną kompaniją, tačiau susitarimo nepasiekė nė su viena iš jų... kol nepravėrė vos kiek ilgiau nei penkis metus veikiančios Nike duris. Turbūt tai vienas geriausių start-up pavyzdžių, kuomet senieji rinkos dalyviai stengiasi nerizikuoti ir išlaikyti savo pozicijas, o ambicingi pradedantieji kaip tik ieško naujų iššūkių, kurie galėtų pakeisti rinką. Taigi kaip ir šiais laikais, taip ir septyniasdešimtaisiais, norėdamas ko nors pasiekti turėjai rizikuoti daugiau nei bet kuris tavo konkurentas. Nike tai suprato bei pastebėję Frank išradimo potencialą ilgai nedvejojo.

Išgirdęs du raktinius žodžius – devyniasdešimtieji ir kedai, ką išvysti prieš akis? Kokį modelį? Kokiomis savybėmis pasižyminčius kedus? O galbūt išvysti aplinką, kurioje tie kedai guli? Kokia ta aplinka? Kas išvis buvo kedai devyniasdešimtaisiais?

Šiais laikais kedus nešioja daugybė skirtingų žmonių kaip įvaizdžio detalę kuri tuo pačiu dar ir patogi. Jie derinami prie įvairių stilių ar outfit‘ų, juos nešioja nuo moksleivių iki prezidentų bei apie kedus rašoma net mados žurnaluose. Kedai vadinami must have garderobo dalimi ir skleidžia lengvumą bei pasitikėjimą savimi. 

Devyniasdešimtaisiais kedai dažniausiai buvo išskirtinai su sportu susijusių žmonių pasirinkimas. Retai kuris turėjo keletą porų ir jie buvo nešiojami kol visai susinešioja. Kedai buvo nešami į taisyklas, tvarkomi ir dažomi, norint pratęsti jų gyvavimą kol susitaupydavai pakankamai pinigų naujai porai batų. Todėl stebint devyniasdešimtųjų stilių bei lyginant su šių dienų žmonėmis, galima pastebėti esminį skirtumą – devyniasdešimtaisiais dauguma kedų buvo „drožiami“ iki galo. Jie dėl ilgo nešiojimo buvo nudaužyti, nublukę ir dažnai įsigėrę prakaito kvapu, kuomet dabar daugelis turi ne po vieną ir net ne po kelias poras kedų, kuriuos galima keisti įvairiomis progomis ir visada atrodyti fresh.

Nike Shox istorija prasidėjo dar 1984 metais Harvardo universiteto uždarų patalpų bėgimo manieže, kuriame buvo įrengtas bėgimo takas iš medienos padengtos poliuretanu. Nike dizaineris Bruce Kilgore, stebėdamas bėgikus bėgančius šiuo taku, pastebėjo kaip takelis sugeria ir grąžina energiją atgal bėgikui ir nuo tos dienos prasidėjo vienas ilgiausių projektų Nike istorijoje kuriant sistemą, kuri atkartotų šio takelio veikimą.

Pirmuosius projekto metus Nike komanda bandė pritaisyti tikras metalines spyruokles prie kedų, tačiau tai nesukūrė norimo rezultato ir ieškojo sprendimo toliau, kaip sukurti technologiją, kuri ne tik turėtų užtikrinti stabilumą bei sumažintų riziką gauti traumą, tačiau ir nesugertų bei neišskirtų per daug energijos. Ieškant optimalaus derinio, jie keitė medžiagas ir sistemas, kol 1997 metais buvo pasiektas rezultatas, kurį iki šiol žinome kaip Nike Shox technologija.