1988 metais, kino filmų režisierius Robert Zemeckis, ieškojo idėjų filmui „Atgal į ateitį II“, kuriame jis nukelia žiūrovus beveik trisdešimt metų į priekį. Į 2015 metus. Skraidantys automobiliai, hologramos ir daugybė kitų ateities vaizdinių buvo Robert galvoje, tačiau to nebuvo gana. Reikėjo daugiau detalių, o viena jų – kuo pagrindinis veikėjas, Marty McFly, bus apsiavęs? Šioje srityje daugiausiai galėjo padėti inovatyvusis Nike dizaineris Tinker Hatfield kartu su Mark Parker.

Kuomet filmo žiūrovai ar avalynės pirkėjai mato galutinį gaminį, dažniausiai viskas atrodo taip natūralu ir dažnai net nesusimąsto kiek daug reikia pereiti kūriniui, kad jis įgautų galutinį vaizdą. Juk filme galėjo visai nebūti išskirtinių kedų, o galbūt jie galėjo būti visai kitokie ir kaip viena pirmųjų idėjų buvo skraidantys batai. Visgi Tinker ši idėja pasirodė lyg iš komiksų ir nusprendė sukurti ką nors realistiškesnio. „O jei sukurtume kedus, kurie tampa gyvi, kuomet jais apsiaunama? Jei savo gyvybę jie parodytų užsidegusiomis lemputėmis ir jie patys prisitaikytų prie pėdos? Ar nebūtų nuostabu, jei batai galėtų tai padaryti?“

Hatfield netik nupiešė Nike MAG‘ų dizainą, tačiau ir visą sceną, kaip Marty McFly apsiauna batus, siekia juos užsivarstyti, o batai atgyja – užsidega lemputės ir kedai prisitaiko prie jo pėdos. Jis net pridėjo McFly reakciją – „WOW! Power laces!“.  Nors sceną šiek tiek adaptavo režisierius, visgi prie vienos įsimintiniausių filmo scenų sukūrimo ir režisavimo, daug prisidėjo Nike dizaineris Tinker Hatfield.


Kurdamas šiuos kedus jis lyg uždavė sau užduotį, kad 2015 metais žmonės galės pamiršti kaip reikia raišiotis batus. Ši vizija jį ir visą Nike komandą vedė į priekį, o ypač tam pradėjo ruoštis dar 2008 metais, kuomet Nike pradėjo teikti patentus naujų technologijų, susijusių su savaiminiu užsirišimu, kūrimui. Bėgo metai, kūrė vieną prototipą po kito ir užduotis, kuri iš pradžių atrodė labai realistiška, vis iškeldavo naujas užduotis, dėl ko patentų tik daugėjo, tačiau bato dar nebuvo.

Vienos didžiausių užduočių kuriant savaime užsirišančius batus yra technologijos dydis ir lengvumas, avalynės patogumas bei saugumas. Visus šiuos aspektus pavyko suderinti kuomet bėgantis laikas pradėjo alsuoti į nugarą ir 2015 metų pradžioje Tinker prasitarė, jog metų pabaigoje bus galima išvysti pirmuosius kedus, kurie savyje turės technologiją, leidžiančią kedams prisitaikyti prie pėdos.

Pirmasis savaime užsiveržiančius Nike MAG’us išbandė Marty McFly įkūnijęs aktorius Michael J. Fox, o pirmoji ypač limituota serija buvo parduota eBay aukciono būdu ir visos surinktos lėšos skirtos Michael J. Fox įkurto fondo, tiriančio Parkinsono ligą, rėmimui. Kedai buvo išparduoti įspūdingomis sumomis, siekiančiomis net $100 000 už porą, todėl didžioji dauguma įsigijusių batelius, juos padėjo prie savo kolekcijų ir sutikti gatvėje ką nors juos avint beveik neįmanoma.


Nors technologija jau buvo prekyboje, visgi tai nebuvo galutinis gaminys ir Nike toliau dirbo prie idėjos, kad batus su savaiminiu užsivarstymu, galėtų įsigyti bet kuris klientas. Tad po daugybės nukeltų pristatymų, daugybės praleistų deadline, daugybės pakeitimų, daugybės nusivylimų ir daugybės pakilimų, 2016 metais Nike pristatė naujausią savo kūrinį Nike HyperAdapt 1.0 dar kitaip vadinamus E.A.R.L. (Electric Adaptable Reaction Lacing) kedus su savaime užsivarstančia sistema.

“Tai turbūt sudėtingiausias batelis, kuris sukurtas per visą avalynės istoriją, tačiau taip pat tai labiausiai džiuginantis modelis, kurį kada nors esu kūręs” – pristatymo metu sakė Tinker Hatfield.


Kurdamas dizainą, Tinker niekaip negalėjo pabėgti nuo Air MAG silueto, kol sau pasakė “Viskas, tai praeitis, turi pabėgti nuo jų!”. Tuomet jis kartu su Mark Parker pradėjo piešti eskizus ir siuntinėti vienas kitam pirmyn bei atgal, redaguodami vienas kito darbus, kol lūžis įvyko atsisakius minties juos daryti aukšto profilio. Kurdamas žemo profilio batelius, jis galėjo į juos pažiūrėti iš naujo, kaip į futuristinius batus. Dar vieną didelį postūmį padarė WALL-E filmuke matyta robotė su ryškiomis mėlynomis akimis. Tai atgaivino modelį, kuomet mirksinčius LED įtaisė gale batelio bei didelį šviečiantį plastikinį langą įmontavo prie pado.


Visgi turbūt daugiausiai prie šio batelio atsiradimo prisidėjo Tiffany Beers. Ji buvo tas jungiantis žmogus, kuris ilgiau nei metus laiko, diena iš dienos, ieškojo tinkamiausių sprendimų, kad batelis taptų toks, kokį jį dabar matome. Šiame batelyje neužteko tik gražaus dizaino ar standartinių technologijų. Šiuose batuose naudojama elektronika, kuri turi bateriją, kurią reikia krauti ir kuri tuo pačiu turi išlikti nematoma ir nejaučiama. Tai didžiuliai iššūkiai, su kuriais susidūrė visa komanda, tad už šias didžiules pastangas daugiausiai prie šių batelių prisidėję asmenys Tiffany Beers, Mark Parker ir Tinker Hatfield save įamžino ant pado palikdami savo inicialus – MT² (Mark, Tinker, Tiffany).


Bateliai parduodami kartu su dviem magnetiniais pakrovėjais, kurie “prilimpa” prie batelio pado ir kedai pilnai pasikrauna per dvi valandas, o vidutiniškai naudojami gali išlaikyti savyje energiją iki savaitės laiko. Batelių suveržimo stiprumas reguliuojamas paspaudžiant du paslėptus mygtukus šalia čiurnos – vienas mygtukas suveržia, o kitas atlaisvina. Lempučių spalva informuoja apie batelio energijos lygį.


Nike HyperAdapt 1.0 tai kedai, kuriuos sukurti prireikė net trisdešimties metų.