Kad taptumei atletu, kurio vardinius batelius išleidžia Nike, turėtumei būti ne tik pirmo ryškumo žvaigždė, tačiau taip pat sportas kuriuo užsiimi, turėtų traukti minias sirgalių. Krepšinis ar futbolas nuo senų laikų buvo tie sportai, kurie traukė kompanijas atverti pinigines ir ieškojo būdų kaip prisivilioti geriausius sportininkus avėti jų gaminama produkcija. Į riedlentininkus retai kas kreipė dėmesį ir jie dažnai buvo vertinami kaip žmonės, neturintys krypties gyvenime, gyvenantys šia diena ir nekenčiantys komandinių sportų, kadangi pagal juos, jie žlugdo žmogaus individualumą. Vieni į kitus žiūrėjo iš skirtingų perspektyvų, o kadangi riedlentininkų mažiau, jie tapo išsišokėliais, nepritampančiais prie visuomenės ir keliančiais problemas. Su jais nenorėjo dirbti didžiausi gamintojai, jie nebuvo populiarūs ir jais domėjosi tik maža žmonių grupė, tad skeiteriams nebuvo gaminama ir speciali avalynė, kol 1985 metais, krepšininkas Michael Jordan, per batus suvienijo šias dvi skirtingas žmonių grupes.
Pagaminus per daug pirmųjų Jordan batelių, domėjimasis jai slopo ir tapo vis sunkiau juos parduoti, todėl kainos pradėjo mažėti ir daugybė jų atsirado išparduotuvėse, kuriose kaina tesiekė $20. Plonas padas, leidęs Jordan‘ui jausti aikštės parketą, skeiteriams taip pat leido jausti riedlentę ir bateliai greitai pradėjo populiarėti tarp riedlentininkų, o vėliau tokie patys populiarūs tapo ir Nike Dunk krepšinio kedai.